BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

My Head Is A Jungle

Mano giminės ypatumai

minty ● 2013-05-04

Visi vardai ir pavadinimai pakeisti.

Šiandiena mano senelių vestuvių metinės. Niekada nemėgstu giminių susibūrimų - didelių ar mažų - nesvarbu. To priežastis yra paprasta: aš nemėgstu savo giminių. Visi čia esame veidmainiai. Mano tėvai šypsosi ir linksi kai dėdės ir tetos giria savo vaikus ir nuveiktus “didingus darbus”. Tada ateina mano tėvų eilė girtis. Taip pat ir būna kai jie pasakojasi savo bėdas. Visi aplinkui linksi ir aikčioja, bet iš tiesų, viduje, jiems visiškai nusispjauti. Iš kur žinau? Nes retas mano giminėje ištiestų pagalbos ranką.

Mano šeima visuomet skyrėsi nuo kitų šeimų mūsų giminėje. O aš visuomet skyriausi nuo visų vaikų mūsų giminėje. Artimiausi mums yra tėvo giminaičiai. Jie gyvena tame pačiame kaimelyje kaip ir mes. Visi- tai tėčio abi seserys ir tėvai. Tuo jie ir yra mums artimi - atstumu, niekuo daugiau. Viena sesuo, pavadinkime ja Lina, turi du berniukus: Mantą ir Romą. Mantui jau dvidešimt, jis mokosi kolegijoje. Romas pora metų jaunesnis už mano sesę Eglę (jai vienuolika). Antroji sesė Diana turi dvi dukras. Vyresnėlė Ema trečiakursė universitete, o Gabija dvyliktokė.

Kai būdavom mažos, aš ir Gabija, buvom neišskiriamos. Tada prasidėjo vadinamasis brendimo laikotarpis. Ji pradėjo bendrauti su mūsų kaimelio “elitu”. Tai yra tais, kurie savaitagliais išgerinėja, šiaip rūko ir valkiojasi vakarais kur papuola. Tuomet mūsų keliai ir išsiskyrė, nes kol ji gerdavo, rūkydavo ir droždavo kaimelio šaligatvius, aš skaičiau knygas ir mokiausi.

Ir štai priėjome prie tos vietos, kuri mane išskyrė nuo kitų mano giminės vaikų. Tėvo pusės labiausiai. Ema, Gabija, Mantas - visi jie buvo vienoje grupėje. Žinot, populiariųjų. O aš niekada nemokėjau būti kaip jie. Iš pirmo kaltinau savo amžių (nors esu tik dvejais metais jaunesnė už Gabija), atseit aš per maža, todėl jie ir nekviečia manęs prisijungti. Vėliau supratau kur šuo pakastas.

Didžiausia žmonių liga yra pavydas. Tuo ir serga mano giminė. Pati niekuomet nebūčiau apie tai pagalvojusi, bet mamos pasakojimai ir vėliau mano pastebėtas giminaičių elgesys privedė mane prie šios vienintelės išvados. Nes matot, nors Ema, Mantas ir Gabija buvo “populiarieji”, per savo pasilinksminimus prarado galvas. Jų pažymiai labai prasti, Ema ir Mantas įstojo tik į mokamas vietas. Gabija irgi kankinasi dabar prie knygų, moka didžiulius pinigus korepetitoriui. O ar pamenat ką aš dariau, kol jie linksmindavosi?

Taigi, gimnazijoje esu beveik geriausia klasės mokinė (neskaitant mano geriausios draugės, kuri visuomet pirma). Senojoje kaimelio pagrindinėje mokykloje iš tiesų būdavau pirma. Giminaičiai manęs niekada už tai nepagyrė ir nepasakė šaunuolė. Arba aš tiesiog neprisimenu.

Jie niekada nesidžiaugia jei gaunu apdovanojimą kokioje srityje. Bet jei kuris iš jų būna kur nors apdovanotas, giminėje iškeliamas didžiulis balius to žmogaus garbei. Išskyrus man ir mano sesei.

Kai mano sesė gimė ir augo aplinkiniai jos nekentė. Tikrai, duodu garbės žodį. Dėl to mano mama ją baisiai išlepino. Skirdavo jai visą savo dėmesį, o aš, penkiametė buvau nustumta į šoną. Tai neišgalvota mano paties. Mano mama pati man prisipažino (įsivaizduojat kaip jaučiausi jai tai sakant?). Žinot vadinamą pasiutimo amžių, kuris būna 2-5 metų vaikams? Kad ir ką mano sesė padarydavo per savo pasiutimo amžių, giminaičių būdavo nurašoma kaip amoralu, nežmoniška, kas ji per vaikas, fu, šlykštu ir t.t. Bet kai po poros (ar vienų) metų gimė Romas (Manto brolis), visi jį nešiojo ant rankų. Romas tą, Romas aną. Per savo pasiutimo amžių jis įkando kažkuriam dėdei į pirštą (iki kraujo) ir tai buvo nurašyta kaip pats juokingiausiais giminėje įvykis. Tada, iš tiesų, buvo nelengvi laikai ir Mantui. Jis, kaip ir aš, sesei gimus, tuomet buvo nurašytas į antrą planą.

Dabar Ema mokosi didžiąjame mieste, Mantas irgi, bet su jais sanktykiai kaip ir pasitaisė. Man net gi keista, kad su Mantu, niekada nebuvę tokie artimi, būna, kad pasikalbam iš širdies. Tačiau Gabijai manęs reikia dėl vieno dalyko. Mokslų. Ji dvyliktokė, aš dešimtokė, ir padedu jai rašyti anglų kalbos esseys. Bet kai man reikia kokios nors pagalbos, ji visuomet būna užimta. Tuo viskas ir pasakyta.

Grįžtant prie senelių vestuvių metinių. Pas juos pabuvau gal penkioliką minučių ir išėjau namo. Nors ir buvo čia Gabija su savo vaikinu ir Mantas, jaučiausi visiškai nereikalinga. Nemoku nusakyti to jausmo, bet manau visi yra kažkada jį patyrę. Jaučiausi ne savo vietoje, nepastebima, vėl gi nereikalinga. Tetos, jei ir žiūrėjo į mane, tai kreivu žvilgsniu, nei šypsnio nei žodžio (net ir apsimestinio). Pasakyčiau keletą žodžių ir apie jas ir apie senelę, bet tai dar viena istorija. O aš ir taip išsiplėčiau.

Vargu ar ši mano rašliava turi kokias išvadas. Greičiausiai man dabar tereikėjo išsikalbėti, numesti nuo širdies akmenį, kuris mane slėgė visas penkioliką minučių, tenai praleistų. Esu tikra, kad yra žymiai blogesnių giminių už maniškę, bet aš gyvenu šioje ir viskas, ką dabar parašiau tėra mažytė įžanga ir trumpas nupasakojimas to, kas ir kodėl joje vyksta. Manau didžiausią įtakai tam, kas esu šiandien ir padarė ji. Ir net nežinau už tai turėčiau būti dėkinga ar ne.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1) : "Mano giminės ypatumai"

1 | sekunda23

2013-05-05 ● 10:41

Tu tik per daug nesijaudink, nes visi mums kažko mažiau ar daugiau pavydi.. Panašūs dalykai dedasi ir mano giminėje, tik tiek - jog mamos pusės seneliai ir tetos mane labai myli, o iš tėvo… net nežinau. O jau kitokių kartų tetos ir pusbroliai bei pusseserės stačia galvą mane suėst lygiai dėl to paties dalyko - mokslų.. ir nėra čia ko stebėtis, juk tokie tie žmonės.. Bet skaudžiausia - jog jie tavo giminės.
Nebeliūdėk, venk tokių susitikimų ir viskas bus geriau tiek tau, tiek jiems. :)

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Rašyti komentarą

Kategorijos

Archyvai