BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

My Head Is A Jungle

Sutapimai ir įsivaizduojamos simpatijos

minty ● 2013-05-11

Gali būti, kad šis įrašas bus labai nerišlus. Nežadėjau rišlių tekstų, tiktai savo mintis, kurios veda mane iš proto. Nežinau kur mane ši rašliava nuves, bet gal padės apvalyti smegeninę.

Taigi, yra toks vaikinas. Visos istorijos prasideda taip, ar ne? Aš niekada gyvenime nesu su juo kalbėjusi. Mes niekada nebendravom. Bet aš, atrodo, einu dėl jo iš proto.

Viskas kas yra su juo susiję, tėra atsitiktinumai ir sutapimai. Niekada niekas, ką planuoju, neišdega. Ypatingai planai, kuriuos susigalvoju tam, kad jo vengčiau ir kaip nors pamirščiau. Net nesuprantu, kodėl aš apskritai apie jį galvoju! Kažkokia mistika, ne kitaip…

Viskas prasidėjo jau rugsėjo mėnesį. Jis man painiodavosi po kojomis visur kur tik įmanoma. Nežinau kas per įprotis, bet visada žiūriu žmonėms į akis. Dažniausiai. Ypač praeiviams. Tad ir su juo nuolatos apsikeisdavom žvilgsniais. Laikydavom juos surakintus iki pat prasilenkimo pabaigos. Bet užteko vieno susidūrimo, kai šalia stovėjo draugė ir viskas pasikeitė. Ji niekuomet man nieko nesakydavo dėl vaikinų, o kai su šituo susidūriau parduotuvėje ji iš karto pastebėjo. Tuo viskas ir prasidėjo.

Po to mįslingo susidūrimo parduotuvėje, ir kelių draugės pastabų, pradėjau apie šį nepažįstamąjį galvoti daugiau nei derėtų. Dėl to kaltinu savo pergalvojimą. Nuo to karto mokykloj pradėjau jį matyti dar dažniau ir pastebėti, kad jis į mane žiūri taip pat keistai kaip ir aš į jį. Pastebėjau koks jis paprastas - ir dėl to pats gražiausias.

Jis visiškai neatitinka mano idealo. Nuo vaikystės svajojau apie žymiai aukštesnį už mane (aš esu gan aukšta), tamsų, juodų arba tamsiai rudų plaukų, rudaakį. O jisai yra visiška priešingybė: vos aukštesnis už mane, šviesaplaukis, oda tokia balta kaip ir mano, mėlynakis. Dar vienas dalykas neleidžiantis man suvokti, kodėl negaliu jo išmesti iš galvos. Ir juokingas dalykas tas, kad praėjus porai mėnesių nuo tada, kai jis pradėjo man taip beprotiškai patikti, mane “kabinti” pradėjo vaikinas, idealiai atitinkantis mano idealą. Bet aš nieko negalėjau padaryti, kad ir kaip jis stengėsi mano galvoje buvo nepažįstamasis.

Vėliau sužinojau jo vardą. Tai buvo vienintelis vardas, kurio jam neįsivaizdavau. Ir dar pasirodo jis dvyliktokas (aš dešimtokė). Neesmė, kad jo klasiokai draugauja su devintokėm ir dešimtokėm, bet man atrodo, kad jis ne toks… Ne koks - negaliu tiksliai atsakyti.

Mano įsitikinimas nuo mažų dienų yra tas, kad vaikinas turi pats viską daryti. Turiu omenyje, parašyti pirmas, užkalbinti pirmas. Dabar kai pagalvoju, iš tiesų, padariau didelę klaidą. Nes aš padariau tuos kelis pirmus žingsnius. Na, gal iš šono jie atrodo ir kvaili, bet man, su tokiais nusistatymais, tai buvo labai didelis darbas. Aš jį pakviečiau į Facebook draugus. Tai padariau savaitgalį ir pirmadienį mokykloje jis pamatęs mane šyspojosi. Žinot kaip pasijutau? Labai blogai. Pasijutau lyg mažvaikė besikarainti ant kaklo.

Tada mano draugė, irgi dvyliktokė, tačiau iš kitos klasės, liepė man jam parašyti. Taip liepė, tik draugiškai, žinoma. Kad ir kiek spyriojausi, galiausiai parašiau. Paklausiau apie šimtadienį, nes tai buvo arčiausia šventė, apie kurią jis turėjo žinoti. Jis man atrašė. Tai viskas. Po to jaučiausi dar blogiau, supykau ant savęs, bet dar labiau ant jo. Nes vis dar negalėjau išmesti jo iš galvos. Tai buvo trečias mėnuo, kaip jis “sėdėjo” mano galvoje.

Po tokių savo poelgių kiekvieną kartą nuspresdavau, kad viskas, reikia ką nors daryti, kad išmesčiau jį iš galvos. Pavyzdžiui, vengti jo mokykloje. Kaip kokia persekiotoja žinau beveik visas jo klases. Ir kiekvienas kartas, kai jį pamatau verčia mane jaustis laiminga ir šysotis kaip debilei. Štai kodėl vengimas yra būtinas norint jį pamiršti.

Buvau susigalvojusi datą - gruodžio 12 d. (tokia mistinė, ar ne?). Pasakiau sau: jeigu iki tos dienos negausiu iš jo jokio ženklo, padarysiu viską, kad jį pamirščiau. Ignoruosiu, išmesiu iš Facebook draugų ir taip toliau. (Facebook svarbus, nes man kiekvieną kartą, jam prisijungus, smarkiau sutvaksėdavo širdis. O vdrūg parašys.). Tačiau visą mano numatytą laiką, tai buvo apie porą savaičių, nieko neįvyko. Paskutiniąją dieną turėjo vykti varžybos tarp jo klasės ir mano klasės, ir jis turėjo dalyvauti, bet dėl nežinomų priežasčių jo klasė “pasišiko”. Nusprendžiau laikytis plano ir pradėti jį ignoruoti (išmest iš draugų nesugebėjau). Bet kaip tik pradėjau jį ignoruoti, taiip dar dažniau susitikdavau jį mokykloje. Tuo metu prasidėjo dar keistesnis dalykas.

Nuo to laiko, kiekvieną kartą kai su juo prasilenkdavau įvykdavo… Hell knows what. Mano viskas kūnas nutirpdavo, širdį suspausavo ir nudiegdavo, rankos pradėdavo drebėti, galva svaigti… Kaip nesveikai kokiai. Bet vis tiek, jį pamačius veidą savaime nutvieksdavo šypsena. O sykį jis vos į mane neatsitrenkė… Galit tik įsivaizduoti kaip tada reagavo mano kūnas. Tik sulaikiau kvapą ir laukiau kol viskas nurims.

Mano žinutė dėl šimtadienio buvo parašyta po gruodžio 12d. Nežinau, gal tai mokyklos rutina, o galbūt tuomet paprasčiausiai susitaikiau, kad man jis patinka. Artėjo šimtadienis, žinojau, kad eisiu į šventę kartu su drauge (ne su ta, nuo kurios viskas prasidėjo). Mūsų mokyklos šimtadienis susidėda iš dviejų dalių - oficialiosios ir neoficialios, kada dvyliktokai turi šokti apie dešimt šokių. Atseit šokių vakaras.

Bet iki šimtadienio turėjo vykti ekskursija į Vilnių. Sąraše pamačiau, kad į ją vyks ir jis (šiaip jis niekada niekur nedalyvauja, nevažiuoja ir t.t). Ir kai tik pradėjau planuoti kas galėtų nutikti per tą ekskursiją, susirgau ir mokykloje buvo paskelbtas karantinas. Ekskursija nutraukta.

Karantinas truko apie dvi savaites. Paskutiniąją savaitę man paskambino šokių mokytoja ir pranešė, kad vyks šokių repeticija. Mokykla vis dar buvo karantine, bet jis jau ėjo į pabaigą. Draugė dvyliktokė pasakė, kad ir jai tą pačią dieną repeticiją su visais dvyliktokais dėl šimtadienio. Mano mintys iš karto nulėkė viena linkme ir nežadėjo grįžti. Bet mokykloje tą dieną jo nepamačiau.

Truputį susinervinusi stotelėje laukiau autobuso. Buvau neseniai “Panelė” žurnele skaičiusi vienos merginos laiškelį. Jo pradžioje ji rašė “Jeigu Dievas yra, tegu pravažiuoja raudona mašina.” Taip šaldama žvalgiausi į pravažiuojančias mašinas ir mintyse pasakiau “Jeigu jam patinku, tegu pravažiuoja raudona mašina”. Ir raudona mašina pravažiavo. Rimtai išsižiojau. Gerai, kad stotelėje tebuvo keli žmonės, ir tie patys susirūpinę savo telefonais ar šiaip kažkuo, tad nematė. Bet aš pati negalėjau patikėti iš karto, tad vėl pakartojau klausimą. Ir vėl raudoną mašiną pravažiavo. Ir taip gal penkis kartus. Bet tokie “įrodymai” mane tik dar labiau sunervino, ir, kaip visada, su savimi mintyse pasikalbėjau sakydama kažką panašaus į “O Dievuli, kas tos raudonos mašinos? Man reikia tikresnio įrodymo.” Tą akimirką pamačiau atvažiuojantį mano autobusą… O kitoje gatvės pusėję ėjo JIS. Negalėjau patikėti, net prisimerkusi stebeilyjausi ar neklystu. Jis irgi į mane atsisuko. Prisimenu tik tiek, kad netekusi žado įlipau į autobusą.

Po savaitės atėjo šimtadienis. Mano draugė, su kuria ten ėjau, iš pradžių turėjo atlikti vieną numerį, tad viena nuėjau į salės galą ir atsisėdau prie kitų pažįstamų merginų. Surprise surprise, atsisėdusi pamačiau, kad man iš dešinės rezervuotos vietos visai jo klasėj. Ir jis atsisėdo taip, kad aš jį visą laiką galėjau stebėti nesibaimindama, kad būsiu pričiupta.

Pasibaigus oficialiai daliai visų buvo paprašyta išeiti iš salės, kad ji būtų paruošta šokių vakarui. Taip išėjo, kad mes atsidūrėm vienas šalia kito. Nežinau, ar aš mačiau, kaip jis bandė to išvengti, ar išsigalvoju again, bet, man atsistojus iš savo vietos, jis galėjo stoti šalia manęs, bet pirmiau praleido visus kitus savo klasiokus. Tuo pačiu žiūrėdamas ir į mane. Bet kai ir aš į jį rimtai pasižiūrėjau jis nusisuko. Tačiau galiausiai vis tiek ėjom greta. Mano kojos drebėjo ir meldžiausi, kad nenuvirsčiau, kas būtų buvę baisiai gėdinga.

Žiurovai į salę suėjo ankščiau nei šokėjai. Mes su drauge pasirinkom vietą pačiame priekyje, nes ji norėjo pafotografuoti savo pusseserę. Bet vėl gi - surprise surprise - jo klasės vieta buvo tiesiai prieš mane. Ačiū Dievui, kad jis stovėjo biški tolėliau. Labai stengiausi ne vien į jį spoksoti, ir stengdavausi taip daryti kai žinojau, kad jis gali mane pričiupti nusikaltimo vietoje.

Tada dar vienas surprise surprise. Šokių mokytoja liepė visiems dvyliktokams pasitraukti į šonus ir žiūrovams ateiti į salės vidurį. Mums padaryti du ratelius ir dvyliktokai turi prieiti prie kiekvieno. Šokį, kurį turėjom šokti, mokėjau, nes buvau ankščiau šokusi. Per jį vaikinai stovi vietoje, o merginos eina ratu, tad išeina visiems pašokti su visais. Taip išėjo, kad aš stovėjau vaikino vietoje, šalia manęs mano draugė. Akimis susiradau jį - jis atsistojo porą žmonių priekį manęs. Taip išėjo, kad visi žiūrovai buvo vaikinų vietose, o dvyliktokai - merginų. Tačiau jis kažką pasitarė su draugu ir atsistojo į vaikinų ratą, t.y bendrą su manimi. Tada mokytoja paskelbė kokį šokį šoksim ir jie dar kartą apsimainė su savo partneriais, ir atsistojo į merginų vietas. Tad atėjus laikui mes šokom kartu. Jei rimtai, iš viso šokio prisimenu tik jo veidą, daugiau nieko - nei kaip jaučiausi nei ką. Tik jo veidą ir plačiausią šypseną kokią tik esu mačiusi.

Bet tuo viskas ir baigėsi - nė žodžio, nieko.

Tada, žinoma, vėl ta pati kasdienybė, vėl kai kas nutiko, bet nebesismulkinsiu taip labai.

Balandžio pabaigoje savaitei išvažiavau į Vokietiją. Nuoširdžiai maniau, kad tenai būsiu tokia užimta, kad pagaliau pamiršiu jį, be to - kiek gi galima galvoti apie vieną žmogų, kai nėra jokio progreso, nieko, kas įrodytų, kad ir jisai apie tave galvoja. O taip, prieš išvažiuodama vėl gi sugalvojau antrąją gruodžio 12d. tik dabar tai buvo balandžio 11d. Šį kart išmečiau jį iš draugų ir tikrai nusprendžiau viską užbaigti. Savo galvoje. Nes juk nieko ir nebuvo. Ir ta kelionė turėjo labai pagelbėti.

Vokietijoj buvo vaikinas, kuris man patiko kai jie viešiejo Lietuvoje. Maniau, kad galbūt vėl sukils jausmai jam, dar vienas pliusas. Bet  šūda. Kiekviena miela dieną galvojau apie jį. Net matydama tą gražųjį vokietuką lyginau su juo suprasdama, kad jam niekas negali prilygti.

Dabar gegužė, septintas mėnuo kaip esu nesava. Nes man niekada taip nėra buvę, viskas greit praeidavo. Nežinau ką daryti, ko besiimti. Noriu, kad jis dingtų iš mano galvos, bet tuo pačiu ir ne. Vis dar darau jo ingnoravimo politiką, bet, pavyzdžiui vakar, visą dieną praignoravus nuėjau į parduotuvę per pertrauką su drauge, ir štai, jis pasirodo. Atrodo toks pažįstamas, bet ir visiškai svetimas. Kaip gali atrodyti, kad pažįsti žmogų, nors nesi su juo persimetęs nė vienu žodeliu?

Žinau, kad jei jam iš tiesų nors truputį patikčiau, jis būtų tai parodęs. Juk negali vaikinas būti toks nedrąsus? Patikimi šaltiniai teigia, kad jis labai susikoncentravęs ties mokslais, labai rimtai į juos žiūri, apskritai yra protingas. Man nenuostabu, kad toks vaikinas nesižvalgytų į merginas, juolab - mažvaikes. Bet kad ir ką žinočiau, tai nieko neikeičia.

P. S. Viską čia taip aiškiai parašiau, kad, jeigu jis perskaitytų iškarto suprastų kas aš. Taigi, kad ir kaip man būtų gėda jeigu šitai perskaitytum, žinok aš nebesulaukiu, kada baigsi mokyklą ir išeisi. Nes, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, viduje esu išdrąskyta visų tų dvejonių ir nebegaliu daugiau tverti tokios įsivaizduojamos traukos.

P. S. S. Manau, kad rašysiu kartą į savaitę, mokyklą and all…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (6) : "Sutapimai ir įsivaizduojamos simpatijos"

1 | spelling

2013-05-11 ● 21:58

Nepasivarginau viską perskaityti ir supratau, kad esi panaši į mane… :) Man taip pat yra buvę, kad, atrodo, su vaikinuku užsimezga toks stiprus ryšys, nors jo ir nepažįsti… Bet štai mane galų gale jis užkalbino :) Taip, kad neprarask vilties… Jei jis nuo tavęs nenuleidžia akių, tai tikrai kažką apie tave galvoja, o jei jau septynis mėnesius jūsų žvilgsniai susitinka, vadinasi, vienaip ar kitaip, jį tikrai domini… Beje, turėk omeny, kad jis tuoj išvažiuos, o tu liksi čia dar dviem metams… Ką turi prarasti? Siūlau paskutinėmis vasaros dienomis, jei iki tol niekas nepasistūmės į priekį, parašyti jam, kad ir per fb, net nepakvietus į draugus, žinutę ir kažką nuoširdaus, kad pvz jis tave sudomino ar pan… Žinok į bloga tai tikrai neišeis, o į gera - visada gali. Sėkmės :)

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

2 | minty

2013-05-12 ● 15:48

Ačiū labai už komentarą! Bent nebesijaučiu vieniša šiame reikale :)

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

3 | Vienišius

2013-05-12 ● 20:57

Sakai negali būti TOKS nedrąsus? Nežinau ar nustebinsiu, bet pasakysiu, kad gali. Žinau iš patirties asmeninės ir draugų. Vaikinų irgi visokių būna. Nemanai, kad jis galėjo galvoti lygiai taip pat kaip tu? Bandyti ignoruoti, pastebėti kokį ženklą, akd tau patinka, tačiau idiotiškai jo nepatebėti. Aišku, visuomet lengviau suprati ir padėti kietiems,o ne sau, tačiau paklausyk Vienišiaus. Arba kuo greičiau susirankiosi iš pakampių visus savo drąsos likučius ir pati pasikviesi jį į kokį pasimatymą (kad ir pasivaikščiot kur palei upę, žiū gal net ir išsikalbėsit vienas kitam netyčia), arba tu pražiopsosi progą ir po to dar ilgai save griauši, arba tiesiog nuoširdžiai nebekreipsi į jį dėmesio ir susirasi kitą simpatijos objektą (nors paprastai tokia simpatija išlieka dar labai labai ilgam). Vienišius patartų nebetempti gumos ir pačiai kažko griebtis. O jei bijai, kad nieko nesigaus, atstums ar dar kokią kitą depresuojančią nesąmonę, turi sugebėti arba tai užgniaužti ir pamiršti arba prisipažinti sau, kad paprasčiausiai esi per prasta (nors tuo abejoju). Dar kažką pamiršau…

Atsiprašau už paklodę. Sėkmės :)

Vienišius

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

4 | minty

2013-05-13 ● 15:43

Nenustebinai, tikrai. Bet taip sunku susirankiot tuos drąsos likučius! Man labai patiko tavo komentaras, toks iš širdies, bet atrodo, kad man skirtas savigraužos likimas :(

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

5 | Gab.

2013-05-13 ● 23:32

Net nežinau, keista ar ne, bet man taip pat taip buvo:)) pasikviečiau vaikinuką pati į feisbuką ir pasisekė, kad jis parašė:) tiek laimės buvo:D ir taip išsivystė, kad tapom pora. Patarčiau tikrai kaip ir spelling, juk jei greitai šalia jo

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

6 | Gab.

2013-05-15 ● 00:55

Dalis komentaro dingo:/ taigi, jei greitai šalia jo nebebus, o tu liksi ten pat, juk neturi ko prarasti! Galbūt visgi jis tikrai labai nedrąsus ar galvoja taip pat, kaip tu:) nepabandžiusi ilgai po to griaušiesi, kad nedrįsai:) pagalvok, kas geriau, ar nepabandyt ir po to vis galvot, o kas būtų buvę jei… Ar pabandyt, kad ir nesėkmingai, bet žinot, kad padarei viską, kas priklausė nuo tavęs. Sėkmės!!

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Rašyti komentarą

Kategorijos

Archyvai